Rinka gana įdomus artefaktas, kuris turi visas gyvavimo ciklo stadijas. Čia nesvarbu kokia tai rinka maža ar didelė, vietinė ar globali, tačiau visoms joms būdingi tam tikri dėsningumai. Pavyzdžiui, visos rinkos yra tiesiogiai susijusios su žmonėmis, todėl visos jos pasižymi tam tikrais žmogiškosios elgsenos ypatumais. Taip pat, joms būdingos ir grupių elgsenos taisyklės. Todėl nenuostabu, kad kuo didesnė grupė, tuo daugiau laiko reikia, kad ji suvoktų ir perprastų pokyčius. Todėl nenuostabu, jog kiekvienam ekonominio ciklo etapui tenka nemažiau kaip treji metai. Visgi, čia reikia pažiūrėti iš kelių skirtingų pozicijų: asmens, grupės, visuomenės na ir bent jau valstybės. Kiekviena iš šių pozicijų skirtingai įgalina suvokti krizę ir pažinti jos trukmę bei padarinius.
Šioje vietoje tikslinga paminėti tai, jog kuo mažesnis vienetas, tuo didesnis jo manevringumas, bet kartu ir didesnis priimamų sprendimų chaotiškumas, kuo didesnis vienetas tuo jis mažiau paslankus ir tuo jo sprendimai labiau ištęsti laiko atžvilgiu. Štai kodėl pokyčiai valstybėje yra lėtesni nei kiekvieno asmeniniame gyvenime. Tas pats yra ir su verslo objektais, kuo jis mažesnis, tuo greičiau gali pakeisti veiklos profilį, kuo didesnis tuo visi procesai vyksta lėčiau. Žinoma, priverstinai galima nemažai ką pakeisti, tačiau priverstinis pokyčių darymas didelėse sistemose dažniausiai baigiasi nesėkme. Tuo tarpu, delsimas mažose sistemose taip pat gana dažna organizacijų ir pavienių asmenų nesėkmių priežastis.
Taigi, tokiame kontekste prasidėjo ekonominė krizė, bet tai nebuvo kaip griaustinis iš giedro dangaus. Tarkime, Lietuvoje ekonominį augimo sulėtėjimą statybos rodikliai pradėjo rodyti dar 2006, o 2007 jau buvo aišku, jog 2008 ekonominė krizė neaplenks ir Lietuvos.
Šiandien ekonominė krizė blėsta, todėl dabar verta permąstyti klaidas, kurių kartojimas ir vėliau gali įtakoti panašių krizinių laikotarpių susidarymą. Kaip jau minėta, verslas yra gana įvairaus dydžio, todėl tik vieno dydžio pasirinkimas ir jo akcentavimas iš esmės yra žalingas, tiek šalies, tiek verslo, tiek ir asmens ekonomikai. Čia nesvarbu kas tai daro, svarbu, jog rinkos asimetriškas vystymasis anksčiau ar vėliau iššaukia visos ekonominės sistemos toje rinkoje disbalansą. Taigi, taip nutiko ir šį kartą. Šiuo atveju, tam įtakos turėjo iš dalies neprotinga didžiųjų prekybos tinklų plėtra, kuri sąlygojo smulkiojo verslo nykimą ekonomiškai svarbiuose sektoriuose. Čia nereikėtų manyti, jog tai buvo tikslingai daroma, greičiausiai visai ne. Tiesiog, Lietuvoje buvo perimtas didžiųjų vakarų šalių prekybos modelis, kuris dėl savo pajėgumo yra ženkliai per didelis Lietuvos rinkai. Plius, tuo metu susidarė ir kitos aplinkybės, kurios taip pat skatino šių tinklų plėtrą. Tai ES finansavimas, kurio pagalba į Lietuvą plaukė neuždirbtos ir sąlyginai už dyką gautos lėšos, daugeliui leidusios pasijusti ganėtinai turtingais ir nepagrįstai saugiais. Būtent šių lėšų buvimas ir didelių prekybos tinklų atsidarymas skatino vartojimą, bet neskatino gamybos augimo. Rinkoje pradėjo dominuoti paslaugos ir prekyba kai tuo tarp labai vangiai vystėsi gamybos sektorius. Abiejų šių veiksnių dėka pradėjo darytis aktualu turėti arba stambų gamybinį verslą arba tiesiog pereiti į paslaugų sferą. Toks rinkos vystymasis lėmė tai, kad katastrofiškai susilpnėjo smulkus ir vidutinis verslas, sumažėjo šio verslo konkurencingumas, neliko didelės dalies mažų paskirstymo kanalų. Taigi, ilgainiui Lietuvos verslo sistema sustambėjo ir prarado savo mobilumą bei manevringumą.
Tokios sistemosa funkcionalumas priklauso nuo kelių aplinkybių: ekonominio ir politinio stabilumo bei rinkos pajėgumo. Jeigu šios sąlygos staiga suprastėja, visa sistema griūva kaip kortų namelis. Vienintelis faktorius, kuris šį namelį prilaikė buvo tas, jog ši sistema buvo sukurta prekybos maistu pagrindu, kurio vartojimas ekonominio nuosmukio laikotarpiu sumažėja paskiausiai. Todėl kai kam gali atrodyti, jog tai nėra blogai, tačiau iš ties, tai yra pagrindinis kliuvinys leidžiantis rinkai gana greitai atsistoti po patirto ekonominio šoko. Tokio verslo vieneto buvimas rinkoje ištiesu blokavo daug naujų iniciatyvų gaminti ir prekiauti išskirtine produkcija. Nors tokių nišų buvo ir pačioje krizės pradžioje lygiai taip kaip jų yra ir dabar. Kas įdomu, tai jog iš esmės tokių nišų užėmimas yra galimas betkokiu momentu ir kas svarbiausia dideli tinklai niekada į tokias nišas nepretenduos dėl jų sąlyginio brangumo ir administravimo sudėtingumo, vadinasi tokiuose rinkos segmentuose smulkiam verslui visada atsiras vietos. Tad kyla klausimas kodėl tai nevyko. Na pirmiausia atsakant į šį klausimą reikia pasižiūrėti į grupių psichologiją, kuri paaiškina, kodėl esant grupėje dažnai asmuo elgiasi kitaip nei būdamas vienas. Be to, reikia suprasti ir tai, jog tinklai kūrėsi gana greitai absorbuodami visus įmanomus rinkos išteklius ir apie juos sukurdami sąlyginį vartojimo vakumą, kuris norom nenorom visą pirkėjų srautą nukreipė į juos. Kas įdomiausia žiūrint iš ekonominė logikos pozicijų, jie elgėsi teisingai trumpalaikio vystymosi perspektyvoje, tačiau ilgalaikio vystymosi laikotarpiu tokia elgsena yra iracionali. Tokio vakumo sudarymas iš esmės yra jiems patiems žalingas, nes dėl jo ilgalaikiu laikotarpiu rinkoje pradeda mažėti perkamoji galia ir tinklas pradeda patyrinėti sąlyginius nuostolius. Visa tai iš esmės yra susiję su ekonominės krizės gyliu ir padariniais.
Kitas svarbus momentas nulėmęs ekonominės krizės apimtis buvo statybų sektoriaus vaidmuo 2001 - 2007 metais. Gana didelės šio sektoriaus augimo apimtys, iš dalies paskatintos (kalbama ne apie gyvenamųjų pastatų statybą) ES finansavimo ir padidėjęs poreikis gyvenamųjų pastatų statybos dėl pagerėjusių darbo ir gyvenimo sąlygų, kurios taip pat dalinai buvo susijusios su ES lėšų paskirstymu, stimuliavo šiame sektoriuje atlyginimų augimą iki 10 tūkstančių per mėnesį ir daugiau. Tokios sėkmės apakinti dalis kitų sektorių darbuotojų metėsi į šį sektorių ir per keletą metų jame įsitvirtino. Gal tai ir nebūtų blogai, jeigu tai būtų vykę natūraliai. Tačiau, dėl išorinio ES finansavimo šis sektorius tapo vienu iš pagrindinių Lietuvos ekonomikos vystymosi variklių, kuris apribojus ES finansavimą ėmė ir užgeso. Toks užgesimas sąlygojo tai, jog ilgesnį laiką jame dirbę darbininkai buvo praradę savo turėtas ankstesnės veiklos kompetencijas, taip pat trūko ir verslų, kuriuose jos galėjo būti atstatytos, taigi gana nemažas darbingo amžiaus gyventojų skaičius tapo bedarbiais. Negana to, tokio bedarbystės didėjimo pasekmė buvo ir gana greitai mažėjantis vartojimas kitose rinkose. Prasidėjo grandininė reakcija.
Dar vienas nemažiau svarbus veiksnys nulėmęs ekonominės krizės pradžią ir eigą buvo vyriausybės sprendimai. Pirmiausia paminėtini tie, kurie neužkirto kelio prekybos tinklų plėtrai miesto teritorijose. Čia verta pažymėti, jog didžiųjų prekybos tinklų plėtra tokiuose miestuose kaip Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ar Panevėžys turėjo būti vykdoma už miesto, bet ne miestų ribose. Vilniuje dalis tokių centrų galėjo būti statomi tik todėl, kad jų santykinis dydis lyginant su miesto gyventojų skaičiumi nėra didelis, tuo tarpu žalingiausi jie yra sąlyginai mažiausiuose miestuose, todėl laiku turėjo būti imtasi priemonių skirtų kontroliuoti jų įtaką vidaus rinkai. tas turėjo būti padaryta gerokai iki krizės. Taip pat, esant tokiai situacijai turėjo būti sukurtos lengvatinės sąlygos alternatyvių, mažos apimties prekių paskirstymo kanalų kūrimuisi miegamuosiuose rajonuose, kurie turėjo atsverti tokių tinklų ekonominį svorį ir sukurti sąlygas mažosios gamybos plėtrai. Tai nebuvo padaryta, todėl ir normalu, jog centrai pasinaudojo susidariusia padėtimi, nes savo strategine prigimtimi jie siekia tik vieno pagrindinio tikslo - pelno maksimizavimo, o tokios sąlygos tuo metu tam buvo daugiau nei tinkamos.
Pasikeitus vyriausybėms pastarosios didžiausia problema yra ta, jog ji ėmėsi per naktį keisti sistemą, kuriai pasikeisti reikia kelerių metų. Čia verta paminėti, jog šokas yra patiriamas kur kas greičiau nei vėliau dėl jo įgyjamas pasitikėjimas. Todėl nenuostabu, kad rinka į priimtus sprendimus sureagavo gana skausmingai. Viena iš vyriausybių padarytų klaidų buvo netinkamai parinkti mokesčių didinimo ir mažinimo laikotarpiai. Ankstesnės vyriausybės skatindamos ekonominį augimą gana smarkiai sumažino mokesčius dėl ko nebuvo suformuotas biudžeto rezervas būtinas sklandesniam krizinių laikotarpių perėjimui, tuo tarpu dabartinė vyriausybė nekreipė dėmesio į faktą, jog mokesčių didinimas ekonominio nuosmukio metu multiplikuoja nuostolius, kuriuos gyventojai patiria dėl smunkančios ekonomikos, vadinasi natūralu, jog tokiu atveju rinka ir dauguma individų patiria ekonominį bei psichologinį šoką dėl kurio reabilitacija tampa labai sudėtinga.
Kitas momentas, padidinęs krizės apimtis buvo nevykusi užsienio politika, dėl kurios ženkliai sumažėjo Lietuvos eksportas. Tai buvo dar vienas smūgis, kurio tikrai buvo galima išvengti, juolab, kad esant silpnam vidaus vartojimui eksportas buvo vienas iš nedaugelio ekonominio stabilumo užtikrinimo įrankių. Visgi, šiuo įrankiu nebuvo pasinaudota dėl ko Lietuva neteko gana nemažai darbo vietų.
Galiausiai, pagrindinė priežastis - atvirumas, kuris bendrame kontekste su kitomis priežastimis nulėmė ekonominės krizės pradžią ir jos labai greitą evoliuciją. Pernelyg staiga ir atvirai buvo apie tai pranešta. Šalys, kurios nuo savo gyventojų slėpė šį faktą arba juos ramino, jog imamasi priemonių neleisiančių jiems patirti krizės padarinių arba sušvelninsiančių juos, turėjo daugiau laiko pasirengti krizės suvaldymo instrumentus, nei tos, kurios iškarto apie šį faktą pranešė. Taigi, taip Lietuvoje prasidėjo ekonominė krizė, o Amerikos bankai tebuvo tik veiksnys, kuris šiuos procesus paryškino.
apie ekonominę krizę ir jos pabaigą skaitykite kituose pranešimuose
