Ankstesniuose pranešimuose kalbėta apie krizės pasireiškimo prielaidas ir labiausiai tikėtinas priežastis. Šiame daugiau dėmesio bus skiriama jos raidai ir atsigavimo laikotarpio aptarimui.
Kaip jau minėta ekonomika vystosi ciklais pereidama visus ekonominio vystymosi etapus. Šiuo metu nepaisant dažnų kalbų apie ekonomikos atsigavimą ekonomika vis dar yra ekonominio nuosmukio stadijoje. Bet kad tai paaiškinti verta parodyti kaip keičiasi svyravimo intensyvumo suvokimas keičiantis laikui.
Iš pateikto paveikslo matosi, jog laiko tarpui didėjant svyravimo intensyvumas mažėja, nors svyravimo amplitudė visais atvejais išlieka ta pati (a,b,c,d variantai). Dar ilgiau tęsiant laikotarpį ir išlaikant tą pačią amplitudę svyravimas artės prie tiesės (e variantas ). Taip yra todėl, kad dėl ištęsto laikotarpio padidėja adaptyvumas, kuris vykstantį procesą priima kaip natūralų. Tas pats yra ir su ekonomika bei žmogaus reakcija į ją. Šiuo atveju žmogus ilgalaikių pokyčių nelabai jaučia, kai tuo tarpu trumpalaikius jis fiksuoja gana ryškiai ir jeigu jie yra sąlyginai ženklūs tai dar dėl jų patiria ir stresą. Taip pat, čia verta paminėti ir kitą svarbią žmogaus ypatybę, tai pojūtis dirgikliui. Pavyzdžiui, skausmui. Žmogus yra taip sutvertas, kad dėl didesnio patiriamo skausmo nejaučia mažesnio. Tas pats ir su jo reaktyvumu į pokyčius. Didelis ir labai ryškus momentinis pokytis visada maskuoja nuoseklius ilgalaikius pokyčius, kurie laiko atžvilgiu atrodo nežymūs, nors iš tiesu realiausiai parodo vystymosi tendencijas. Taip pat, vertinant ekonominių pokyčių mastą būtina suvokti, jog vienu metu vyksta ir ilgalaikiai bei trumpalaikiai pokyčiai, taigi, sudėliojus ilgalaikio pokyčio kreivę iš trumpalaikio pokyčio kreivių gautumėm štai tokį vaizdą.
Iš parodyto grafiko matosi, jog mikro pokyčiai gali būti didesni arba mažesni. Dažniausiai tai priklauso nuo kelių pagrindinių aplinkybių: rinkos potencialo ir valdymo racionalumo. Abu kriterijai iki tam tikro lygio yra kontroliuojami ir priklauso nuo pačių veikėjų. Kita dalis priklauso nuo išorinės aplinkos. Toks pasiskirstymas turi savų privalumų ir trūkumų. Pagrindinis privalumas, bet tuo pačiu metu ir trūkumas yra tas, jog kiekviena iš įvardintų aplinkybių veikia kaip sąlyginis kompensacinis mechanizmas kitoms. Tai galima pavadinti "spyruoklės efektu".
Iš pateikto paveikslo matosi kaip pasireiškia ekonomikos augimo (arba smukimo tempo, priklausomai nuo ekonominio ciklo stadijos) savireguliacijos fenomenas. Šis procesas yra įprastas dėl nuolatinių rinkos dalyvių pastangų ir rinkos potencialo, kuris kaip taisyklė ženkliai lėčiau adaptuojasi prie pasikeitusių sąlygų. Čia verta paaiškinti, jog rinkos dalyvių pastangos apima, tiek pavienių individų, tiek įmonių, tiek ir valdžios institucijų veiksmus tam tikru konkrečiu laiko momentu ar periodu (paveiksle parodyta kaip balta kreivė). Tuo tarpu, rinkos potencialas pasižymi tam tikru inertiškumu, kuris paveiksle parodytas kaip raudona tiesė. Geltona spalva parodyta kaip pasireiškia "spyruoklės efektas" pertempus arba perspaudus ekonomiką. Pertempimo atveju (kiti vadina "perkaitinimu"), esant mažesniam nei norimas rinkos potencialui, pati rinka deda pastangas sugrįžti į natūralią raidos kryptį ir kuo priverstinis pertempimas didesnis, tuo didesnis rinkos pasipriešinimas ir tuo spartesnis tikėtinas nuosmukis. Perspaudimo atveju, vyksta analogiški procesai, tik šiuo atveju pasireiškia "ekonominis šuolis" (pvz. tai kas šiais metais vyksta Lietuvoje, žr. paveikslėlį apačioje).
Taigi, kelis metus vykęs ekonomikos perspaudimas Lietuvoje suformavo sąlyginį atotrūkį tarp natūralios ekonominės raidos ir tos, kuri atsirado dėl rinkos dalyvių pastangų, todėl natūralu, kad "spyruoklinis efektas" pasireiškė itin dideliu ekonomikos augimu ir natūralios ekonominės raidos kreivės peršokimu tam tikru laiko momentu, po kurio seks sumažėjimas iki galutinai susigretins su natūralia ekonominės raidos kreive. Kita vertus taip įvyks, jeigu nebus dedama papildomų raidos sureguliavimo pastangų, kurios sukuria ekonomikos svyravimus. Apibendrinant, galima sakyti, jog ne visos pastangos iš esmės yra pajėgios keisti ekonominės raidos kryptį. Dažniausiai, jos tik sukelia laikinus ekonomikos svyravimus, kurie rinkoje dažnai būna susieti su ekonominio nestabilumo jausmu. Tuo tarpu, norint keisti globalinę ekonomikos raidą reikia iš esmės keisti patį ekonomikos variklį, kuris šiuo atveju yra susijęs su globalinėmis investicijomis į naftos resurso pakeitimą kitu, kuris kompensuotų naftos produktų vartojimo nuostolius. Kol tai nebus padaryta, visų šalių ekonomika regresuos, tik vienų greičiau, kitų lėčiau, vienose šalyse trumpalaikiu laikotarpiu bus juntamas laikinas atsigavimas, kitose krizės gylio padidėjimas. Todėl šiandienai realus pretendentas tapti naujuoju ekonomikos varikliu yra vandenilinis kuras, kuris iš esmės, nepriklausomai nuo jo kainos yra pajėgus patenkinti žemės gyventojų, nesvarbu, kur jie gyvena, energijos vartojimo poreikius. Kitos energijos rūšys yra kur kas labiau lokalizuotos, todėl jos galimos tik kaip alternatyva didesnio masto kuro rūšiai. Tad šiandien, vietoj to, kad užsiimti nesibaigiančiu "ekonominių skylių" lopymu vertėtų susitelkti į naujo "rūbo" kūrimą.
